Mano pažintis su konsteliacijomis prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, vos man atsikrausčius į Anykščius.

Po stiprių gyvenimo išbandymų supratau, kad turiu pradėti stiprinti ryšį su savo vidiniu pasauliu, nes būtent iš santykio su savimi kuriame santykį su išoriniu pasauliu.

Šiandien, grubiai skaičiuojant, susidaro apie 430–450 grupinių susitikimų ir maždaug 1 400–1 500 valandų konsteliaciniame procese. Man pačiai dabar įdomu atsisukti atgal ir pamatyti, kiek daug gyvenimo tame laike sudėta.

Kelionės pradžia tikrai nebuvo lengva. Patys grubiausi sluoksniai buvo ir patys sunkiausi, nes psichika nebuvo pratusi prie tokio intensyvaus vidinio darbo ir transformacijos. Mano atveju labai stipriai priešinosi valdantysis ego. Protas turėjo daugybę argumentų, kodėl visa tai yra nesąmonė: kas čia vyksta, kažkoks spektaklis, kaip kiti žmonės gali žinoti apie mane tokius dalykus, turbūt tai tik atsitiktinumas, o gal apskritai visa tai ne apie mane, nes su manimi juk viskas gerai.

Dabar man net šiek tiek juokinga tai prisiminti, tačiau pradžioje tikrai sunku suvokti, kas vyksta. Protas ginasi nuo to, ko negali paaiškinti jam įprastu būdu. Ir nėra nieko, kas ateitų, paimtų už rankos ir pasakytų, kad dabar turi eiti pažinti savęs. Šitą norą žmogus turi atrasti pats ir pats inicijuoti savo kelionės pradžią.

Mano tempas buvo gana intensyvus. Kiekvienam jis, žinoma, skirtingas, bet aš gana greitai pajutau kaifą. Man pasidarė be galo smalsu save atradinėti, suprasti savo reakcijas, santykius, pasikartojančias situacijas ir tai, kas slypi giliau už tai, ką įprastai laikome savo charakteriu ar tiesiog „tokiu gyvenimu“.

Pradžioje po stipresnių konsteliacijų, kai asmeniškai prisiliesdavau prie dar nepažintų savo vidinio pasaulio užkaborių, patirdavau ir gana stiprias fizines reakcijas. Rytais kartais taip skaudėdavo galvą, tarsi po žiauraus „pachmielo“, todėl mes su bendrakeleiviais net turime savo terminą – „konsteliacinis pachmielas“. Būdavo galvos skausmų, deginačių kūną temperatūrų, didelio nuovargio. Ir šiandien, kai pavyksta archeologiškai prisiliesti prie labai giliai paslėptų savo dalių, kūnas kartais vis dar reaguoja. Šių reakcijų nelaikau universaliu paaiškinimu, kaip turi veikti konsteliacijos ar žmogaus organizmas – tai tiesiog buvo ir tebėra mano asmeninė intensyvaus emocinio darbo patirtis.

Per laiką supratau, kad šis darbas turbūt apskritai nėra baigtinis. Gyvename nuolat kintančiame, poliariškame pasaulyje, todėl gyvenimas ir toliau atneša situacijų, santykių, išbandymų, praradimų bei pasirinkimų. Skirtumas tik tas, kad ilgainiui atsiranda vis daugiau atpažinimo įrankių. Ten, kur anksčiau būdavo automatinė reakcija, atsiranda galimybė sustoti ir rinktis, kaip reaguoti. Pradedi atpažinti ne tik savo santykį su situacija, bet kartais matai ir platesnį santykio lauką, kuriame yra kitas žmogus.

Yra vienas mano mokytojos Svetlanos sakinys, kurį nešiojuosi jau daugybę metų. Ji jį pasakė tuomet, kai pati ėjau per labai sunkias patirtis ir reikėjo rasti jėgų ne tik jas suprasti, bet ir iš jų pakilti bei judėti pirmyn: „Tik pati radusi išėjimą iš šio labirinto, galėsi išvesti kitus.“

Per šią kelionę natūraliai pasikeitė ir mano santykis su darbu su kitais žmonėmis. Šiandien naudoju ne tik konsteliacinį ir sisteminį žmogaus matymą, bet ir ajurvedinę holistinę sveikatos sampratą, vedinę santykių sistemą, o dabar į šį audinį vis giliau įsipina ir sielovados žinios.

Man įdomu matyti žmogų ne kaip atskirą problemą ar simptomą, o kaip visumą. Žmogų, kuris serga arba yra labai pavargęs, kuris metų metus kartoja tuos pačius santykių scenarijus, kuris nesupranta, kodėl nuolat patenka į panašias situacijas, kodėl negali realizuoti savo potencialo, kodėl viską kontroliuoja arba, priešingai, negali pajudėti iš vietos. Žmogų, kuris gali išoriškai gyventi visiškai normalų gyvenimą, tačiau viduje jausti, kad kažkas vis tiek ne savo vietoje.

Tai labai subtilus darbas, kuriame man svarbu ne pasakyti žmogui, kaip jis turi gyventi, o padėti jam pačiam pamatyti daugiau savo vidinės sistemos ir atpažinti, kur jo gyvenime atsiranda pasirinkimo galimybė.

Per šiuos metus supratau ir dar vieną dalyką: kiekvienas vedlys ar fasilitatorius turi savo atspalvį, nes skiriasi mūsų asmeninės patirtys, nueitas kelias, pasaulio matymas ir sritys, kurias patys esame giliausiai tyrinėję. Todėl, man atrodo, net ir dirbdami tuo pačiu metodu mes niekada nedirbsime visiškai vienodai.

Ir tai yra nuostabu.